naujininkas

naujiniñkas (-inỹkas), -ė smob. (2) 1. Q364, Sut pradedantysis, naujokas: Žinai, tam dalyke aš naujininkas V.Kudir. 2. Q366, Krz145, CII136, R, K naujakurys: Kas pradeda gyventi, tas naujiniñkas J. Naujininkai ėmė dirbti žemę J.Jabl. Čia naujinỹkai gyvena Mrj. ║ kolonistas: Azijos pakraščiai nuo senovės buvo Graikijos naujininkų gyvenami rš. 3. naujovių palaikytojas, skleidėjas, mėgėjas: Su šituo naujininku patarčiau rašytojai dar arčiau pasižinti J.Jabl. 4. Vln39 neseniai priėmęs kitą tikėjimą, naujatikis: Byskupas tur būti ... ne naujinykas, idant nepasipūstų, neig įpultų ing sūdą velino BB1PvTm3,6.